Visai neseniai Lietuva ir Lenkija drauge minėjo Abiejų Tautų Respublikos Gegužės 3-iosios Konstitucijos ir Tarpusavio įžado akto 230-ąsias metines. Šia proga abiejų valstybių parlamentai surengė bendrą nuotolį šventinį minėjimą. Minint sukaktį taip pat yra teikiamas Abiejų Tautų apdovanojimas, skiriamas asmenims ar jų grupėms, kurie savo veikla ir darbais reikšmingai prisidėjo kuriant ir gilinant abiejų tautų bendradarbiavimą.
Šiais metais apdovanojimas skirtas rašytojai Kristinai Sabaliauskaitei ir vertėjui Eduardui Piurko.
Nuoširdžiai sveikiname Lietuvos vertėjų asociacijos narį Eduardą Piurko, išvertusį į lenkų kalbą K. Sabaliauskaitės trečią tetralogijos „Silva rerum“ dalį, ir linkime autorei ir Eduardui įkvėpimo naujai kūrybai ir neišsenkamos energijos puoselėjant ir stiprinant Lietuvos ir Lenkijos dvišalius kultūrinius ir visuomeninius santykius. Pamatyti apdovanojimo ceremoniją ir išgirsti laureato kalbą galite čia .
E. Piurko išvertė ne vieną Lietuvos ir Lenkijos kultūriniams ryšiams svarbų veikalą: be kita ko, „Lietuvos ir Lenkijos santykiai 1917–1994“, „Römeriai Lietuvoje XVII–XX a.“; 2008 m. jis išvertė į lietuvių kalbą Adomo Mickevičiaus „Lenkų tautos ir lenkų piligrimų raštus“. Trečia tetralogijos „Silva rerum“ dalis iš karto sulaukė ne tik didžiulio skaitytojų susidomėjimo, bet ir labai gerų kritikų vertinimų. Šis kūrinys ir jo vertimas yra svarbus įvykis abiejų mūsų šalių kultūros bendruomenei.
Leidyklos „Baltos lankos“ išleistas romanas pristatomas taip:
„Silva rerum III tęsia Norvaišų šeimos sagą – skaitytojas nukeliamas į XVIII amžiaus vidurį, kai vieną turtingiausių laikotarpių išgyvenančią Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę drebino ne epidemijos ar karai, bet kai kas pavojingesnio: intrigos, korupcija ir vidinis irimas. Tai pasakojimas apie dekadentišką rokoko laikotarpį, dažnai vadinamą „sutemomis prieš Apšvietą“, o romano istorinių personažų likimai pranoksta net lakiausią vaizduotę.
Petras Antanas iš Milkantų Norvaiša, Kazimiero anūkas ir Jono Izidoriaus sūnus, vadovaujasi vien faktais bei skaičiais, gyvena pritekliuje ir mėgaujasi įtaka, tačiau jam lemta tapti Radvilų šeimos dramos liudininku ir patikėtiniu. Ar gali padėti sveikas protas, kai įvykiai pasisuka nevaldoma linkme, o herojai, pasitelkę Kabalą bei alchemiją, siekia pabėgti nuo tikrovės ir peržengti ribas, už kurių – aistrų tamsa ir metafizinė nežinomybė?“